Šv. Agotos diena ikimokyklinio ugdymo skyriuje

Duona – vienas seniausių žmonių valgių, kurį valgome visi, tačiau retai kada pagalvojame, kokį kelią ji „nueina“, kol pasiekia mūsų stalą.

„Verkia duonelė tinginio valgoma“, „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ – tai patarlės, kurias dažnai kartojo mūsų seneliai ir proseneliai, nes puikiai žinojo, kokia brangi ir šventa kasdieninė duona. Šiuolaikinių vaikų supratimas apie duonos kelią dažniausiai baigiasi artimiausioje parduotuvėje – nueini ir nusiperki – tik retai kuris susimąsto, kokį ilgą kelią duonelė turi nueiti, kad patektų ant mūsų stalo.

Norėdami daugiau sužinoti apie duoną, Simno gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus ugdytiniai paminėjo šv. Agotos dieną. Veiklos, kurių pagrindinis tikslas – atkreipti vaikų dėmesį, koks sunkus ir ilgas duonos kelias nuo rugio grūdo iki duonos riekelės, vyko du rytmečius. Taip po lašelį, po grūdelį „dėliojome“ žinias apie duonos auginimą, aiškinomės jos paslaptį, skonį, naudą, pagarbą bei kelią ant mūsų stalo. Ugdytiniai su mokytoja Vita kalbėjo apie tradicijas, lygino, kaip anksčiau ir mūsų dienomis auginama, kepama duona, minė mįsles, deklamavo eilėraščius apie duoną, žaidė liaudies žaidimus ir ratelius. Vaikai stebėjo, kaip draugai vaidina lietuvių liaudies pasaką „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“, sužinojo, kas yra „spragilas“, „ližė“, „duonkubilis“, „dalgis“. Pasikalbėję apie produktus, kurie reikalingi duonos kepimui, dalyvavo tešlos minkymo procese: pylė miltus, bėrė įvairius pagardus, maišė tešlą, supylė į formą ir paliko kilti. Mokytoja Aurelija iškepė duoną, kurią vaikai ragavo užtepdami medumi ir sviestu. Visi vienbalsiai nusprendė, kad skaniausia su medumi. Džiaugėmės matydamos, su kokia meile ir pasididžiavimu vaikai pasitiko savo rankomis ruoštą duonelę. Visi pasižadėjome, kad visada ją gerbsime ir branginsime.

Mokytojos: Vita Barštienė

Aurelija Kubilienė